2022 m. vasario mėn. 17 d.
Nuotraukos – Audriaus Sriubo
Ši graži sukaktis buvo pažymėta šv. Mišiomis, kurias koncelebravo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Jis ne tik yra baigęs mokslus Kauno kunigų seminarijoje, bet ir 1996-1997 metais jai vadovavo būdamas jos rektoriumi. Vyskupui koncelebruoti šv. Mišias talkino dabartinis seminarijos rektorius kun. dr. Ramūnas Norkus, studijų garbės dekanas prelatas prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, Kauno Generalvikaras kun. Evaldas Vitulskis, dvasios tėvas kun. Stasys Kazėnas SJ bei konfesarijai kun. Saulius Paulius Bytautas OFM, kun. Aldonas Gudaitis SJ, ir kun. R. Janšauskas.
Šv. Mišių pradžioje prelatas prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas pasidalino savo prisiminimais apie Švč. Trejybės bažnyčią.
„Iš tikrųjų mes sėdime nuostabioje, gražioje šventovėje – kalbėjo iškilus dvasininkas. – Nežinau ar dar yra nors vienas žmogus, kuris ją prisimena prieškariu. Tai buvo labai seniai. Prieš karą kunigų seminarijos bažnyčia buvo šv. Jurgio bažnyčia. O čia buvo parapijinė Švč. Trejybės bažnyčia. Atėjus tarybinei santvarkai buvo prašoma leidimo šią bažnyčią restauruoti. Buvo šioks toks atšilimo laikotarpis. Tada ji atrodė kitaip: prie visų piliorių buvo labai gražūs mediniai altoriai. Kas yra išlikę iš senosios bažnyčios – tai stebuklinga Dievo Motina Marija, šv. Juozapo paveikslas. Atėjo Chruščiovo laikai. 1963 metais buvo uždaryta labai daug bažnyčių, vienuolynų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Buvo uždaryta ir Švč. Trejybės bažnyčia. Ji buvo paversta knygų sandėliu. Prisimenu, kai dar buvau klierikas, mes žiūrėdavome per langus. Buvo sudėti vadovėliai ir kitos mokyklinės prekės. Tam ir buvo paskirtas šitas pastatas. Kadangi nebuvo kam juo rūpintis, tai šis pastatas egzistavo egzistavo ir pradėjo prašytis remonto: stogas pradėjo leisti vandenį, mediniai sujungimai pradėjo pūti. Knygoms laikyti tapo netinkamas. Tada valdžia sandėlį iškraustė ir pasakė – pasiimkite, atiduodame seminarijai. Bažnyčia buvo pertverta pusiau. Pusė buvo skirta koplyčiai, o kita pusė tapo aula. Bažnyčia pradėta restauruoti. Buvo atstatytas altorius ir 1982 metais ši Šventovė buvo ašventinta. Dar yra likę nuotraukų kaip vykdoma Altoriaus konsekracija bei visos bažnyčios atšventinimas. Ją šventino tuometinis arkivyskupas Liudas Povilonis. Tuo metu dar nebuvo vargonų. Viskas gimė palaipsniui. Ir iki šių dienų po truputį vyksta restauracija. Daugiausiai vienu metu šioje bažnyčioje yra buvę net 220 klierikų.“
Per homiliją vyskupas Eugenijus Bartulis taip pat trumpam prisiminė Švč. Trejybės bažnyčią savo studijavimo laikotarpiu ir pagrindinį dėmesį skyrė mūsų dabartiniam dvasiniam gyvenimui.
Toliau pateikiame vyskupo Eugenijaus Bartulio visą homiliją:
1976 metais baigiau šią kunigų seminariją. Kaip prelatas aiškino iš tiesų vaikščiodavome apie šią Šventovę. Žvelgdavome pro šiuos langus ir su ilgesiu mąstėme apie tai, kada galės ateiti tas laikas kai vėl galės būti garbinamas Dievo Sūnus. Ir štai išaušo tas rytas. Jau keturiasdešimt metų Dievą šlovina šita šventovė.
Šiandien kupina džiaugsmo širdimi susirinkome čia, kad galėtume padėkoti Viešpačiui ir prisiminti, kad ši šventovė yra mūsų klierikų kalvė, kurioje vėl gimsta pašaukimai, auga ir stiprėja bažnyčia. Šiandien dėkojame už šį sugrąžintą pastatą, tačiau didžiausias mūsų džiaugsmas, kad čia renkasi ne tik klierikai, bet ir miesto bendruomenė. Visi sutartinai šloviname Viešpatį prisimindami, jog mes kiekvienas esame Šventosios Dvasios šventovė ir, kad mumyse gyvena Kristus. Tai yra didžiausia malonė, kurią mes gauname per Krikšto Sakramentą. Kai mus pakrikštijo kunigas jis tada tarė paduodamas žvakę – „Imk degančią žvakę ir rūpestingai saugok Krikšto malonę, savo gerais darbais šviesk žmonėms, kad ir jie šlovintų Tėvą, kuris yra Danguje“. Šis įpareigojimas nuo Krikšto Sakramento dienos kiekvieną kiekvieną dieną mums be galo svarbus. Juk Kristus ateina į Žemę įkurti ugnies ir taip trokšta, kad ji mums liepsnotų. Jis uždegė tikėjimo ugnį mūsų širdyse. Ir ši ugnis šiandien liepsnoja visų tikinčiųjų širdyse. Tačiau ugnis turi savybę prigesti ir nugesti jeigu ji nekurstoma. Todėl labai svarbu, kad kiekvieną dieną tą tikėjimo ugnį kurstytume, įžiebtume vis stipriau ir stipriau. Kad mūsų ryšys su Viešpačiu vis giliau ir giliau įsiliepsnotų. Ir ne tik degtų mūsų širdyse, bet, matydami mūsų gerus darbus, žmonės šlovintų Dievą. Mūsų misija – paskleisti Kristaus meilę mūsų aplinkoje. Visa tai įvyks tada, kai mūsų širdys užsidegs gyvuoju Kristumi. Mes turime asmeniškai susitikti su Jėzumi ir jį, šitą ryšį, vis atnaujinti ir atnaujinti kiekvieną dieną.
Šiandien mes matome pasaulį kuris serga. Šiandien mes matome labai abejingą pasaulį. Jis ištroškęs tikrosios Kristaus meilės. Bet mes nieko negalime duoti pasauliui, nes jis visko turi … išskyrus Dievą ir jo meilę. Ir čia yra svarbiausias mūsų uždavinys. Mes matome šiandien vaikučius, kurie visko turi šeimoje. Netgi kartais visko perdaug. Tačiau tėvai jiems neduoda pačio brangiausio turto – Dievo, tikėjimo. Kaip skaudu matyti žmones, kurie susirenka maldai už savo artimuosius mirusius ir nesusivienija su Kristumi. Jie neina išpažinties, nepriima Šventosios Komunijos ir, tarsi stebėtojai, pabuvę šventoje vyno aukoje išeina iš bažnyčios. Jie neturi net tikėjimo. Koks tuščias mūsų gyvenimas. Todėl šiandien atėjo laikas, kad mes sugrįžtume prie Eucharistinio Kristaus ir tikrai giliai įsišaknytume Kristaus meilėje. Šiandien atėjo laikas kai mes vėl turime sugrąžinti artimo meilę į šeimas. Matome kiek daug šiandien skausmo šeimose. Kiek daug skyrybų, kiek daug nesantaikos, kiek daug piktų žodžių jose. Viso to nereikia. Mes turime kurti Dievo Karalystę. Pasaulis iš mūsų nori atimti tai, kas brangiausia. Mes turime dovanoti vienas kitam gyvenimo džiaugsmą. Juk Kristus atėjo į pasaulį dėl to, kad mes turėtume gyvenimą, ir apsčiai jo turėtume. Dar daugiau – jis atėjo dėl to, kad mes turėtume džiaugsmo ir mūsų džiaugsmui nieko netruktų. Dalinkitės žmonės, kurie šeimoje randa tikrą gyvenimą, gailestingumą! Šiandien mums reikia sugrąžinti į šeimas, į visuomenę tikrąjį jautrumą žmogui. Šiandien mes matome ir Seime, ir kitur tiek daug skaudžių žodžių vieni kitiems. Kiek daug neapykantos, kiek daug susikaldymo. Tai yra šėtono darbas, tai piktosios dvasios darbas. Mums reikia šiandieną Šventosios Dvasios, kuri neštų į žmonių širdis tikėjimo ir meilės dvasią. O tikėjimo ir meilės dvasia yra pilna gailestingumo. Mes neskubėkime pamatyti krislo artimo žmogaus širdyje ir neskubėkime teisti pasaulio žmonių. Mums reikia šiandien asmeniškai, gyvai susitikus Kristų augti ir stiprėti meilėje. Išganytojas trokšta ir sako – „Rūpinkitės Dievo karalyste. Visa kita bus jums pridėta“. Todėl kiekvienas asmeniškai aukime ir stiprėkime, artėkime prie Jėzaus. Ir tiktai tada galėsime su apaštalu Pauliumi ištarti: gyvenu, tačiau jau nebe aš – manyje gyvena Kristus. Ir mes turime mylėti Kristaus širdimi. Ji turi būti pilna aukos ir pasišventimo. Tik tokia meilė gali prikelti žmogų ir gali jį vesti tikruoju meilės ir ištikimybės keliu. Gi mūsų gyvenimo tikslas anot poeto Bernardo Brazdžionio – „Aš atėjau į šį pasaulį pasidžiaugti, padėkoti. O Dieviškoji Ostija, o ryto saule…tau pasimelst aš atėjau į šį pasaulį…“. Tai tad bus gyvenimo kelionė susivienijusi su Eucharistiniu Kristumi ir gyvai gyvenantis Jėzus mūsų širdyje, kuris gali pakeisti pasaulio veidą.
Mūsų šventasis popiežius Jonas Paulius antrasis lankydamasis Kanadoje pasaulio jaunimo dienose sakė – „Jaunime, jei jūs būsite tuo kuo turite būti jūs pakeisite pasaulio veidą“. Ir jūs tikintieji, jei ir jūs būsite kuo turite būti – jūs pakeisite visos aplinkos terpę, kurioje gyvenate, judate ir veikiate. Tegu Eucharistinio Kristaus artumas, jo meilė patinka mums, nes Jis pasiliko su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Todėl nebijokime. Drąsos! Šis žodis Šventajame Rašte skirtas kiekvienai mano dienai. Jo užtenka, kad galėtume būti drąsūs ir tvirti. O dangiskoji Motina Marija, kuri mus lydėjai seminarijos laikotarpiu, prie kurios mes meldėmės ir ėjome kartu su Ja stengdamiesi suprasti Jos džiaugsmą ir skausmą, telydi mus gyvenimo kelionėje. O mes kreipkimės į Ją poeto žodžiais – „Mes klumpam, keliamės ir einam. O kas iš nuodėmės išves?! Pailsę kryžkelėj sustojam ir tiesiam į tave rankas. O kas ištars paguodos žodį, kas mums nušvies sielos naktis? Tik Tu, Mamyte, mūsų kelias, tik Tu – vienintelė viltis“.
Po šv. Mišių visi buvo pakviesti paklausyti Juozo Naujalio mokyklos auklėtinių vadovaujamų smuikininkės Ilonos Klusaitės atliekamų klasikinių kūrinių.
Nuotraukų galerija:
Audrius Sriubas