Praeitų metų rudenį popiežius Pranciškus pakvietė viso pasaulio bažnyčias į sinodinį kelią. Visose pasaulio vyskupijose jis prasidėjo spalio 17 dieną. „Esu įsitikinęs, jog Dvasia mus ves ir suteiks malonę eiti pirmyn kartu, įsiklausyti vienas į kitą, įsižiūrėti į mūsų laiko ženklus, solidarizuotis su žmonijos vargais ir troškimais“, – kalbėjo popiežius palydėdamas į sinodinę kelionę.
Lietuvos bažnyčiose buvo paskelbtos septynios temos. Jos buvo nagrinėjamos ir Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje. Bažnyčios rektorius kun. dr. Ramūnas Norkus į pagalbą pasikvietė ses. Gražiną Dapšauskytę, o jai talkino Judita ir Artūras Torkeliai bei Audrius ir Evelina Globiai.
Kelionės bendrakeleiviai
Pirmoji tema visus kvietė pamąstyti apie kelionės bendrakeleivius su nuoroda į samarietį iš Evangelijos pagal Luką. Kas yra tie gulintieji pakelėse ir laukiantys mūsų pagalbos? Kaip mes galime jiems padėti? Bendraujant rateliuose nuosekliai dėliojosi mintys. Ėjimas tikėjimo keliu turi prasidėti dar vaikystėje. Ne vienas diskusijos dalyvis pastebėjo, kad gyvenimo kelyje buvo atitolęs nuo tikėjimo, tačiau vaikystėje pasėta tėvų ar senelių tikėjimo sėkla atsiradusi tinkamoje dirvoje laikui bėgant sudygo ir išaugo į brandų bei didelį tikėjimą.
Labai svarbu kaip tikėjimas perduodamas. Mus supa daug netikinčių žmonių. Dažnai šis netikėjimas yra visiškai nepagrįstas, atsiradęs iš nežinojimo. Daug tokių žmonių sutinkame tarp bendradarbių, giminių ar draugų įvairiuose susiėjimuose. Dažnai kyla diskusijos religinėmis temomis ir mes, kaip tas samarietis, galime padėti, paaiškinti tas vietas, kurios suprantamos ar interpretuojamos klaidingai.
Dar vienas svarbus momentas – tikintysis turi būti pavyzdžiu, savo gyvenimu liūdyti Evangeliją. Geri pavyzdžiai užkrečia.
Klausytis ir kalbėti
Diskusijos dalyviai mano, kad kunigai pasiruošę kiekvieną išklausyti ir išgirsti. Deja, daug žmonių bijo prieiti prie kunigo, paklausti. Tie, kurie artimiau dirba su bažnytinėmis institucijomis pastebi: pasitaiko atvejų, kad kartais ir pas kunigus išlenda žmogiškas silpnumas, todėl visko pasitaiko.
Žmonėms reikia nebijoti liūdyti savo tikėjimo, daugiau pateikti pavyzdžių iš savo gyvenimo kaip Dievas jų gyvenime veikia. Nepaisyti, jei kartais kiti keistai pažiūrėtų į kitokias pažiūras. Tik čia reikia būti atsargiems. Kartais gali išlysti puikybė – ar neatrodau išpažindamas tikėjimą geresnis už kitus?!
Svarbu susikurti žinojimo gelmę, turėti kompetencijos atsakyti į neaiškius klausimus. Tam reikalinga labiau įsigilinti į Šventąjį raštą, skaityti religinę literatūrą.
Bendraujant su jaunimu svarbu įsiklausyti ką jis nori išgirsti. Kartais nusprendžiama „iš aukščiau“ ko jaunimui reikia ir paaiškėja, kad tema neaktuali. Vienas diskusijos dalyvis iš savo sūnaus patirties pastebėjo, kad mokykloje per tikybos pamoką stengiamasi labiau įtikti mokiniams, o Šventajam raštui skiriamas permažas dėmesys.
Iš patirties dirbant socialinėje srityje vienas diskusijos dalyvis atkreipė dėmesį, kaip svarbu išgirsti kitą ir priimti be išankstinių nuostatų. Labai svarbu empatija. Reikia jausti šalią esantį. Kartais nepastebime, kad kaimynui reikalinga pagalba.
Šventimas
Kaip mes išgyvename, švenčiame liturgiją? Tai trečio susitikimo tema. Ne vienam užkliuvo, kad kartais homilijos būna perilgos, nukrypstama nuo dienos skaitinių temos ir net pradedama politikuoti.
Nepadeda liturgijos šventimui perdidelis dėmesys chorui, kuris kartais būna labai profesionalus, daug ir gražiai gieda, bet galiausiai pradeda atrodyti, kad atėjai ne į šv. Mišias, o į koncertą. Reikėtų vengti tekstų, kurie žmonėms nesuprantami ir giedoti lietuviškai, kad visiems būtų lengva pritarti.
Buvo atkreiptas dėmesys ir į kunigų aprangą. Nepadeda šventimui kai kunigo apranga būna netvarkinga.
Yra noras po šv. Mišių neišsiskirstyti, dar pabendrauti.
Bendra atsakomybė misijoje
Sinodo tikslas išgirsti ko tikintysis laukia iš bažnyčios. Bet diskusijoje paaiškėjo, kad ir tikintieji nori išgirsti ko kunigai tikisi iš jų. Todėl reikalingi susitikimai. Bent kartą per mėnesį. Čia būtų galimybė sužinoti ir bendruomenės poreikius. Norėtųsi susitikti maldos grupėse, kadangi kartais vienam sunku eiti.
Bažnyčioje permažai vaikų, jaunimo. Todėl mažai iniciatyvų, veiklų.
Kai kada homilijose į žmogaus širdį galima būtų eiti per meną ir kultūrą. Tikintiesiems įdomu išgirsti, kad ir apie meno kūrinius jų lankomoje bažnyčioje, paliesti jų istoriją.
Reikia vengti vartojiškumo. Tikėjimas turi būti nuoširdžiai priimamas į širdį, išgyvenamas.
Dialogas bažnyčioje ir visuomenėje, ekumenizmas
Pirmiausia dialogui būtinas atvirumas tiesai. Tikintieji sako AČIŪ rektoriui, kad jis kalba aktualiomis temomis, kaip šeima, partnerystė ir kitomis. Kalbant šiomis temomis norisi išgirsti paaiškinimus kaip tai siejasi su Šventu raštu, kad vėliau, bendraujant su kitais pasauliečiais, būtų galima argumentuotai atsakyti į iškylančius klausimus.
Trūksta žinių kaip bendrauti su kitaip galvojančiais, oriai diskutuoti, išsakyti savo poziciją išlaikant ramumą, neįžeidžiant.
Svarbu tikintiesiems, kad būtų galimybė susitikti su rektoriumi pokalbiams.
Gražų pavyzdį teko išgirsti apie bendravimą su pabėgėliais iš Ukrainos. Kartu gyvenant šeimoje ieškoma kas bendra, o ne kas skiria.
Dar kartą atkreiptas dėmesys apie būtinybę susitikti po šv. Mišių prie arbatos puodelio. Tikimasi, kad atsiras savanorių kas tai darytų ir nuo šio darbo būtų išlaisvintas rektorius.
Autoritetas ir dalyvavimas, sprendimų priėmimas
Nuo kunigo labai daug kas priklauso. Reikalingas paaiškinimas apie tikėjimo tiesas. Ypač to reikia tikintiesiems, kurie tik pradeda savo tikėjimo kelionę. Kunigai galėtų labiau skatinti skaityti religinę literatūrą.
Parapijiečiai nori išgirsti kokios pagalbos reikia, kur galima prisidėti, patarnauti. Dažnai patiems būna sunku suprasti ko bažnyčiai reikia ir kaip jie gali padėti.
Ačiū kunigams, kurie pateikia finansinę ataskaitą. Tikintiesiems rūpi kur yra išleisti pinigai.
Sinodalumo ugdymas
Pasiekėme paskutinę šio sinodo temą. Parapijiečiai grupelėse susirinko apibendrinti ką šis sinodas davė, kur galime eiti toliau. Pirmiausia pasidžiaugta, kad buvo galimybė susitikti, pasikalbėti, išgirsti. Yra noras, kad sinodas tęstųsi. Bent kartą per mėnesį tai galima būtų padaryti per susitikimus po šv. Mišių suneštinės agapės forma. Tik labai trūksta lyderių kas tą organizuotų. Reikia juos surasti. Pateiktas pasiūlymas bažnyčios gale padėti lapą, kad rektoriaus paraginti žmonės savo pasiūlymus ir iniciatyvas galėtų užrašyti. Čia galima pridėti ir minčių kaip bei kuo prisidėti prie bendros veiklos. Dar galėtų būti dėžutė klausimams, į kuriuos vėliau susitikimų metu būtų pateikiami atsakymai.
Po sinodo norisi sulaukti grįžtamo ryšio ar pastebėjimai pasiekė rektorių.
Reikalingas susitikimų apibendrinimas, kad būtų žinoma kokios mintys išsakytos kitose grupelėse. Tikimės, kad pastarasis straipsnis į šį paskutinį pageidavimą daugeliui ir bus atsakymas.