Sinodas tęsiasi. Įžengėme į naują tarpsnį, kuriame Sinodo generalinis sekretoriatas vėl prašo mūsų įžvalgų. Todėl Švč. Trejybės bažnyčios bendruomenė dar kartą susirinko aptarti Sinodo kelią.
Daugumos išsakytas džiaugsmas dėl Sinodo buvimo, dėl galimybės kalbėtis ir būti išklausytiems. Džiaugsmas dar kartą naujai išgirsti, kad Katalikų Bažnyčios mokymas nebus keičiamas.
Atrasti panašumai ŽED: vaikų ir jaunimo pritraukimas ir kaip kalbėti jų kalba. Skaudžiai paliečia kunigų nešventumas ir jiems metami kaltinimai (kartais visai nepagrįsti). Svarbūs palapinės kuoliukai – kiekvieno tikėjimo tvirtumas. Reikia ir pačiam domėtis, kad galėtume kitiems (pirmiausia savo artimiausioje aplinkoje) atsakyti ir klausimus ir liudyti. Norėtųsi paprasto aktualijų aiškinimo iš Bažnyčios pozicijos. Kartais kunigai kalba sudėtinga bažnytine kalba, kurią pasauliečiui sunku suprasti. Nebijoti išnaudoti medijas, eiti kalbėti į viešumą ir tvirtai, bet paprastai sakyti tiesą.
Svarbu kalbėti, ne(nu)tylėti, ginti Bažnyčią (VIENTISUMAS).
Svarbu investuoti į vaikų ir jaunimo religinį auklėjimą. Čia svarbus darbas su šeimomis, kad ten vyktų tikėjimo perdavimas.
Pastebima problema ir klausimas, kaip pasiekti vienišus, senus žmones. Nepamiršti ir jų.
Šiandien galime įvardinti, kad paribiuose yra vaikai, jaunimas, mūsų šeimų nariai, kurie netiki, nedalyvauja Mišiose.
Dar kartą atkreiptinas dėmesys į pareigybių pasidalinimą bažnytinėje bendruomenėje: kur atsakingas kunigas, o kur atsakomybę gali prisiimti pasauliečiai.
Esminė mintis – Nepamesti Kristaus, ką Kristus mums kalbėjo.