Tomas Akvinietis gimė XIII a. pradžioje, netoli Akvino esančioje hercogystėje, turtingo grafo šeimoje. Jo motinos genealogija siejasi su Šventosios Romos imperatorių dinastija. Sulaukęs 5 metų pradėjo mokytis benediktinų vienuolyne, vėliau Neapolyje studijavo laisvuosius menus ir logiką. Susižavėjęs dominikonų idėjomis nutraukė studijas, sulaukęs 18 m. amžiaus įstojo į dominikonų ordiną. Dešimt Tomo Akviniečio mokymo tezių katalikų bažnyčia pasmerkė praėjus trejiems metams po jo mirties. Tačiau 1323 m. popiežius Jonas XXII jį paskelbė šventuoju, netrukus jam suteiktas “Angeliškojo daktaro”, o vėliau ir “Bažnyčios daktaro” titulai. Popiežius Pijus V paskelbė Tomą Akvinietį Bažnyčios mokytoju.  1879 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje “Aeterni Patris” jo mokymas paskelbtas kaip vienintelė teisinga katalikybės filosofija. Vėliau ji buvo pavadinta “amžinąja filosofija” (philosophia perennis).