Audrius Sriubas
Sausio 29-tą dieną buvo aukojamos šv. Mišios paminint ilgametį seminarijos rektorių ir dėstytoją monsinjorą doc. Pranciškų TAMULEVIČIŲ (1923–1947–2006). Šią dieną sukanka lygiai 100 metų nuo jo gimimo.
Šv. Mišias aukojo arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas Lionginas Virbalas, vysk. Jonas Ivanauskas, vysk. Algirdas Jurevičius, vysk. Rimantas Norvila, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus, kun. Algis Baniulis SJ, kun. Gintaras Jonikas (Šiaulių vyskupija), diakonas Benas Ulevičius.
Homiliją skaitė jo eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius. Pradžioje kardinolas Sigitas Tamkevičius pakomentavo Jėzaus kalno pamokslą – „Jėzaus kalno pamokslas prasideda aštuoniais palaiminimais (žr. Mt 5, 1–12a). Jie yra paties Išganytojo parodytas kelias, juo eidami esame vienybėje su Dievu, kuri tęsis per visą amžinybę. Šiuos palaiminimus reikėtų mokėti kaip maldą „Tėve mūsų“, nes jie nulemia gerus mūsų sprendimus…“.
Paaiškinęs kiekvieną palaiminimą jo eminencija prisiminė monsinjorą Pranciškų Tamulevičių. Jis sakė, kad 59-eri monsinjoro Tamulevičiaus kunigavimo metai buvo gražus tikėjimo liudijimas kaip jis ėjo Kristaus keliu. Jo gyvenimas galėtų būti etalonu koks turėtų būti dvasiškis ir kaip reikia eiti Kristaus keliu. Kiekviename žmoguje monsinjoras matė Kristų ir su kiekvienu elgėsi lyg tai būtų pats Jėzus Kristus. Seminaristams tai buvo tarsi gyva vaikščiojanti Evangelija. Monsinjoras Tamulevičius nebuvo vienuolis, tačiau net ir pats uoliausias vienuolis galėtų pavydėti monsinjoro neturto, klusnumo ir celibatinio gyvenimo. Po savęs jis nieko materialaus nepaliko. O ką reiškia klusnumas? Dvasiniame pasaulyje, jei nėra klusnumo, tai nėra ir Kristaus sekėjo. Jis ėjo ten kur jį siuntė ir net nesvarstė ar persunku, ar perdaug pareigų. Juk monsinjoras Tamulevičius seminarijoje dėstė ne tik giedojimą, bet ir filosofijos bei teologines disciplinas. „Mums, vyskupams ir kunigams monsinjoro gyvenimo apmąstymas yra tarsi rekolekcijos“ – atkreipė dėmesį kardinolas.
Kardinolas Tamkevičius pakvietė ne tiek melstis už monsinjorą Pranciškų, kiek už mus vyskupus ir kunigus, kad būtume panašūs Evangelijos liūdytojai koks buvo monsinjoras Pranciškus per 59-nerius kunigystės metus.
Po šv. Mišių buvo dalijimasi prisiminimais. Pirmasis pasisakė prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS.
Pirmą kartą prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS su monsinjoru Pranciškumi Tamulevičiumi susitiko 1966 metais, kai stojančiųjų skaičius buvo padidintas nuo 5-ių iki 10-ties. Atvažiavęs mokytis pakliuvo tiesiai į rekolekcijas. Reikėjo atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Paklausė pas kitus klierikus pas ką tai geriausia padaryti. Jam nurodė Tėveliuką monsinjorą Pranciškų. Jam įsiminė Tėveliuko pasakyti žodžiai – „Nenusimink Vytautai, nenusimink!“. Ir visus penkis studijų metus prelatas Vytautas pasirinko Tėveliuką savo asmeniniu dvasios tėvu. Visus penkis metus jis būsimą prelatą mokė, auklėjo. Visų dalykų kuriuos dėstė neprisimena, bet pamena, kad dėstė giedojimą, graikų kalbą, taip pat kai kuriuos filosofinius dalykus. Monsinjoras Tamulevičius buvo ir kunigystės idealas. Prieš kiekvienas šv. Mišias jis ateidavo daug anksčiau ir susikaupęs melsdavosi. Kartą studentai išdrįso Tėveliuko paklausiti kodėl jis nestojo į vienuolyną. Atsakymas buvo toks: kunigystė turi būti aukščiau už vienuolinį gyvenimą. Pabaigoje prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS visų paprašė užrašyti jei kas turi kokių liudijimų ar prisiminimų, ar užtarimų apie monsinjorą Pranciškų Tamulevičių. Gal ateityje jį būtų galima iškelti į Dievo tarnų garbę.
Prisiminimais dalinosi kardinolo Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėja Irena Petraitienė, buvęs Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius. Pastarasis sakė, kad jau sunku prisiminti, kadangi Kauno arkikatedroje patarnauti teko dar 1953-1960 metais. Iš to laiko jam įsiminė trys kunigai: būsimasis kardinolas Sladkevičius, kanauninkas Žitkus ir, žinoma, monsinjoras Pranciškus Tamulevičius. Tik jį patarautojai vadino ne Tėveliuku, kaip minėjo prelatas, bet Tėveliu.
Prisiminimais apie monsinjorą Pranciškų Tamulevičių seminarijos rektorius paprašė pasidalinti Kaišiadorių vyskupą jo eminenciją Joną Ivanauską.
Vyskupas prisiminė monsinjoro talentus: jis dėstė lotynų, graikų kalbas, filosofinius, teologinius dalykus, giedojimą, buvo kompozitorius. Tačiau tai buvo tik atsiliepimai į talentus, kuriuos Viešpats davė. Pirmiausia jis buvo Švento gyvenimo žmogus. Visi vyskupo Jono kartos ir ankstesnių kartų kunigai kurie baigė šią seminariją tikrai gali pasaktyti, kad tai Šventas žmogus. Vyskupui Ivanauskui teko dalyvauti posėdyje, kai monsinjoras Tamulevičius buvo paskirtas rektoriumi. Jį pažįstant tai neturėjo būti džiugi žinia. Tačiau jis priėmė ją ramiai, kaip Kristaus kryžių. Vyskupas mano, kad turėtume jau pradėti beatifikacijos procesą, kadangi tikrai turime jį kaip draugą pas Viešpatį.
Šv. Mišiose taip pat dalyvavo monsinjoro Pranciškaus Tamulevičiaus sesuo.
Monsinjoras Pranciškus buvo ir kompozitorius. Tarp prisiminimų visi turėjo gerą progą pasiklausyti jo kūrinių, kuriuos atliko Kauno muzikinio teatro solistas Mindaugas Zimkus.
Nuotraukų galerija
