Audrius Sriubas
Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčios bendruomenė seniai brandino mintį susitikti su dvasininkais ir praturtinti savo žinias įvairiomis religinėmis temomis. Trečiąjį Gavėnios sekmadienį rektorius kun. Liutauras į tokį pirmąjį susitikimą pakvietė LSMU Kauno ligoninės kapelioną kun. Kęstutį Genį. Kaip Dievas gydo? Į šį klausimą kunigas teikė atsakymus.
Kalbėjomės apie Ligonio Patepimo Sakramentą. Dažnai mes jį painiojame su paskutiniu patepimu – viskas, tai yra žmogaus kelionės pabaiga! Šį požiūrį reikia keisti. Pasak kun. Kęstučio jo tikslas šio susitikimo metu yra įrodyti, kad taip nėra.
Kunigas priminė paskutinio patepimo istoriją. Ji siekia 4-ąjį amžių. Tuo metu atsirado Kristaus Duonos – Eucharistijos saugojimas. Ji buvo nunešama bendruomenės sergančiam žmogui kaip bendrystės parodymas, pirmiausia bendrystės su Dievu. Tai buvo ir vilties ženklas. Deja, dėl laiko stokos šis Sakramentas būdavo nunešamas labai vėlai. Sergantysis jau būdavo susitvarkęs turtinius reikalus, palikimą. Beliko tik susitaikyti su Dievu. Taip ankstyvaisias ir viduriniais viduramžiais atsirado paskutinio patepimo terminas. Ne gydantis, bet atsisveikinimo Sakramentas.
„Mes neturime pasilikti šiame klaidingame mąstyme“ – pastebi kun. Kęstutis. Kodėl šis sakramentas gydantis? Reikia grįžti į pradžią. Kiekvieną kartą kai Kristus gydydavo ligonius ką jis pasakydavo? – „Tau nuodėmės atleistos!“ Tai rodo, kad Kristus pirmiausia ateina pagydyti ne fizinės kūno negalios, bet sielos. Nuodėmė dažnai būna mūsų fizinės negalios priežastis. Kunigas ateidamas pas silpną ligonį atlieka tą pačią Kristaus misiją – atneša gydomąjį Jėzaus Kristaus palaiminimą. Jis pagydo žmogaus sielą. Žmogus susitaiko su Dievu. Dabar nuvykimas pas ligonį neužtrunka. O Ligonio Patepimo Sakramentą galima priimti kelis kartus per metus. Taip pat galima naudotis ir ekstraordinarinių Komunijos dalintojų paslaugomis. Jie atneša Švečiausiąjį Sakramentą ligoniui į namus.
Dievas gydo ne tik per Malonę, Šventąją Dvasią, bet ir per bendrystę. Bažnyčia yra gyva kada visi gali susirinkti, pasikalbėti, būti išklausyti, priimti, kada turime galimybę rinktis aplink vieną stalą. Pasikviesdami kunigą ar ekstraordinarinį Komunijos dalintoją mes įeiname į šią bendrystę – gydančią bendrystę, bendryste su bendruomene ir Kristumi.
Po paskaitos kilo ne vienas klausimas. Pavyzdžiui, kaip elgtis kada ligonis jau be sąmonės, o visi žino, kad pas ligonį tikėjimo nebuvo daug. Pasak kun. Kęstučio vistiek verta kviesti kunigą. Nežinome ką dabar ligonis mąsto ir malda gali tik padėti. Iš praktikos ne kartą buvo atvejų, kada net ateistai, kada jiems buvo sunku, ieškojo Dievo.
Kitas bendruomenės narys klausė ką atsakyti žmogui, kuris priekaištauja Dievui – kodėl ir mažutėliai serga. Kun. Kęstutis prašė niekada negalvoti, kad sunki liga yra Dievo bausmė, ar Dievo buvimo-nebuvimo įrodymas. Daug kas nutinka dėl gamtos dėsnių, genetikos. Vilties nebuvimas, Dievo neigimas tik parodo, kad siela serga.
Buvo netikėta, kad tiek daug bendruomenės narių liudijo kaip jiems ligos atveju Dievas, malda ir Sakramentai padėjo. Svečias visus padrąsino šia patirtimi dalintis. Tai stiprina tikėjimą.
Pabaigai keletas pastabų kaip pasiruošti kunigo pas ligonį priėmimui. Turėtų būti stalelis užtiestas balta staltiese. Kryželis. Deganti Krikšto ar šventinta (taip pat Grabnyčių) žvakė, vatos gniužulėlis kunigui nusivalyti nuo aliejaus pirštus, vandens stiklinė su šaukšteliu užgerti po Švenčiausio Sakramento priėmimo, kad ligonis neužpringtų.
